Diatomitą, kitaip vadinamą diatomitinio ūsos, yra natūraliai esantis silikatinis uolakas, kuris pagrindomis dalimi sudarytas iš senovinių diatominių algalų jautagų fossilizuotų liekmenų. Šios algos turi silikatinius skausliukus, kurie, kai jos miršta, susiranda ant vandens telmės ir, per laiką, pergecia į geologinius procesus, dėl kurių formuojasi diatomitos depozitai.
Pagrindinė diatomito cheminių sudedamųjų yra SiO2, kartu su daugiau nei 80% jo sudėtyje bei kitų oksidų, tokių kaip Al2O3, Fe2O3, CaO, MgO pėdsakais ir organiniais taršytojais. Jo unikalios fizinės savybės apima aukštą poriškumą (iki 90%), didelį specifinį paviršiaus plotą ir stiprią adsorbcijos gebėjimą, kurie yra susiję su jo mikroporišku struktūra.
Diatomitas yra vyskus, minkštas ir poriškas, su spalvomis nuo balto iki šviesiai pilkos, geltonos ar net šviesiai ruda-pilkos. Jis turi aukštą šiltnamio taką, cheminę stabilumą, nesprendžiasi chlorido rūgštyje, bet yra išsidėstamas bazėse.
Dėl savo išskirtinių savybių, diatomydas plačiai naudojamas įvairiose pramonėse. Agrarinėje srityje jis vaidina rolę natūralaus duburio ir žemės pataisomojo, gerindamas žemės struktūrą, oro protingumą ir vandens palaikymą. Statybos pramone jis naudojamas kaip izoliacijos ir šilumos saugojimo medžiaga dėl geros termalios izoliacijos ir higroskopiškumo. Be to, diatomydas yra puikus filtravimo vidinys vandens apdorojime, kuris gali pašalinti suspensinius dalelių, sunkiųjų metalų jonų, bakterijų ir organinių teršalų.
